Mokslininkai ištyrė sacharozės ir sacharozės, aspartamo, sacharino ir acesulfamo kalio skirtumus saldumo, kartaus poskonio, rūgštumo, tūrio ir saldaus poskonio buvimo ar nebuvimo požiūriu. Jie išsiaiškino, kad sukralozės skonis labiausiai panašus į sacharozės skonį, o tai rodo, kad jos atsiradimas yra didelio-saldumo saldiklių viršūnė. Kai kuriose maisto gamyboje aspartamas yra gero skonio, bet lengvai skaidomas ir nestabilus; ciklamatas ir sacharinas kelia tam tikrų saugumo problemų ir gali sukelti kartaus poskonio; vadinamieji „baltyminiai cukrūs“ yra nenuoseklios sudėties, prastai saugūs, o dėl jų naudojimo gali lengvai padidėti sacharino ir ciklamato kiekis; cukraus alkoholiai pasižymi mažu saldumu, didelėmis naudojimo sąnaudomis, o jų tirpimo endoterminis poveikis yra didesnis nei sacharozės. Nors jie lengvai sukelia vėsinimo pojūtį, jų skonis skiriasi nuo prinokusios sacharozės saldumo. Kita vertus, sukralozė yra saldaus skonio, labai artimo sacharozei, yra labai atspari karščiui, rūgštims ir šarmams bei yra labai saugi. Pagrindiniai jo pranašumai: didelis saldumas, 400–800 kartų didesnis nei sacharozės; saugumas ir netoksiškumas, neturintis šalutinio poveikio žmogaus organizmui ir patvirtintas JAV FDA; mažai kalorijų, tinka žmonėms, kurie negali vartoti maistinių saldiklių, pavyzdžiui, nutukusiems pacientams ir diabetikams.
Jis taip pat nesukelia dantų ėduonies ir yra naudingas dantų sveikatai; geras stabilumas, leidžiantis ilgai laikyti-, o jo saldumas nesunyksta apdorojant maistą aukštoje-temperatūroje; grynas saldumas, panašus į sacharozę, be kartaus poskonio ar kitų stiprių saldiklių{2}}skonių; ir maža kaina, kainuojanti nuo 1/3 iki 1/2 sacharozės kainos už tą patį saldumą.
